Formavimo masės paruošimas
Keraminiai dirbiniai formuojami iš įvairių formavimo masių. Tai priklauso nuo dirbinių asortimento ir jų gamybos būdo. Formavimo masės skirstomos pagal smulkumą į:
- stambiagrūdes;
- smulkiagrūdes;
- ypač dispersiškas.
Pagal drėgnį masės skirstomos į:
- sausus ir pussausius miltelius (drėgmė 4-10 %);
- plastišką tešlą (drėgmė 18-25 %);
- šlikerį (drėgmė >35 %).
Pagal jas sudarančių komponentų skaičių:
- vienkomponentes;
- daugiakomponentes;
Formavimo masės komponentus reikia dozuoti, sumaišyti ir sudrėkinti tiek, kiek reikia pagal tolesnę gamybos technologiją. Svarbiausias formavimo masių požymis – homogeniškas visų komponentų ir drėgmės pasiskirstymas.
Šlikerių paruošimas
Slikeriais vadinamos molio suspensijos vandenyje. Jų drėgnis dažniausiai yra 35-55 %. Slikeriai paruošiami dviem būdais:
o malant molį su priedais ar be jų rutuliniais arba vibraciniais malūnais;
o molį dumblinant įvairių konstrukcijų dumblintuvuose ar propeleriniuose maišytuvuose ir maišant su smulkiai sumaltais priedais.
o Technologiškai geresnis pirmasis būdas. Dažniausiai malama periodinio veikimo įrenginiais, tačiau jie nenašūs ir neekonomiški, o naudojami dėl šių priežasčių:
o keičiant malimo trukmę, gaunami reikiamo dispersiškumo slikeriai;
o smulkiagrūdes masės daugiausia naudojamos dailiojoje ir techninėje keramikoje, kur žaliavų sąnaudos nedidelės;
Šių malūnų vidus ir malimo kūnai gali būti pagaminti iš keraminių medžiagų. Tada malant į formavimo masę nepatenka geležies ir lengva keisti mišinio receptūras. Iš aprašytųjų įrenginių pranašiausi vibraciniai malūnai. Jais šli-11 m.u iki analogiško dispersiškumo sumalami 10-20 kartų greičiau n. i muiliniais malūnais, dėl to sumažėja energijos sąnaudos. Tačiau vibracinį malūną sunku eksploatuoti, sunku apsaugoti malinį nuo priemaišų.Žaliavas malant rutuliniais malūnais, procesą galima suintensyvini i naudojant paviršių aktyvinančias medžiagas (PAM).Kuošiant šlikerius antruoju būdu, molis dumblinamas, tiktai priedai sumalami rutuliniais malūnais. Tai leidžia sumažinti energijos sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti, taupyti gamybinius plotus. Tačiau technologiniu požiūriu tokia schema prastesnė, nes nesumalamas molyje esantis smėlis ir pablogėja produkcijos kokybė. I odėl dailiojoje keramikoje šlikeriai ruošiami pirmuoju, o statybinėje keramikoje – antruoju būdu.Toliau šlikeriai nukošiami vibraciniais sijotuvais su reikiamo dydžio akeles turinčiais sietais. Nors tokias suspensijas jau galima naudoti, dažnai taikomas tarpinis vandens šalinimas filtruojančiais presais. Taip galima gauti šlikerius, kurių drėgnis daug mažesnis nei pradinių suspensijų.
Siekiant sumažinti šlikeriams ruošti reikiamą vandens kiekį, į juos labai dažnai dedama elektrolitų. Dažniausiai tai būna įvairios natrio druskos: silikatai, karbonatai, fosfatai. Sumaišytas su vandeniu molis tampa lipnus ir plastiškas, kol vandens nėra labai daug. Per mikroskopą matyti, kad atskiros molio dalelės kontaktuoja tarpusavyje ir sudaro agregatus. Tačiau į tokią sistemą pridėjus nedidelį kiekį elektrolitų, vaizdas pasikeičia: molio dalelės atsiskiria viena nuo kitos, įvyksta deflokuliacija. Siek tiek sumažinus vandens, tokia sistema iš tekančios vėl virsta plastiška. Taigi, kai gipsas, naudojamas formose, iš besiliečiančių sluoksnių nusiurbia vandenį, gaunamas gana stiprus pusfabrikatis. Daugiau panašių straipsnių rasite mūsų bloge.
