Ypač dažnai ir per ištisus metus centrinis dvaras padėdavo atlikti įvairius kalvystės darbus Stulgių, Kubilių, kartais ir Dirvonų dvareliams (kol pastarajame dar nebuvo savo kalvio).Po Pirmojo pasaulinio karo įvykdžius žemės reformą, jautėsi ekonominis ir techninis pagyvėjimas ne tik Lietuvos valstiečių ūkiuose, bet ir tarp kaimo amatininkų. Deja, šį pastebimą kalvių skaičiaus (ir kitų amatininkų) augimo procesą pristabdė 1929-1934 metų ekonominė krizė. Kai kurie miestų ir kaimų kalviai, net pasibaigus krizei, sunkiai atlaikė palyginti pigios fabrikinės gamybos konkurenciją ir net ieškojo kitų pragyvenimo šaltinių („Jurbarkiškių verslai (XIX-XX a. pirmoji pusė“). Vilniuje krizė privertė amatininkus burtis į gamybinius kooperatyvus. 1939 m. pabaigoje Vilniuje ir Vilniaus krašte veikė 15 amatininkų kooperatyvų. Vilniaus amatų rūmų (VAR) duomenimis, iki 1939 m. rugsėjo 1 d. veikusios 4579 amatų įmonės. Archyviniuose dokumentuose pažymima, kad tokių įmonių buvę daugiau. 1936 metų pramonės įstatymu buvo įteisinti ir Vilniuje tradiciškai veikę įvairių branžų (rūšių) amatai. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus mieste ir srityje iš viso buvo 25 krikščionių ir žydų kooperatyvų cechai. Panašūs cechai (brolijos) veikė ir Kaune, bet, kaip nurodo J.Puzinas, tik iki Pirmojo pasaulinio karo.Kaip matome, net įvairių tautybių cechų tradicija tęsėsi labai ilgai, tačiau duomenų apie tai trūksta.
K.Čerbulėnas (1912-1986) Lietuvos kalves priskyrė prie labiausiai šalyje paplitusių gamybinių pastatų, tačiau nenurodė bent apytikslio jų skaičiaus. Neturėjo duomenų. Mes taip pat iki šiol negalime tvirtai ir tiksliai pasakyti, kiek buvo kalvių ir šaltkalvių tarpukario Lietuvoje. Tiesa, tokių bandymų buvo (ir ne vienas), bet jų rezultatai tik apytiksliai, daugeliu atvejų spėjami. Ekonomistas R. straipsnyje „Kiek amatininkų yra Lietuvoje“ dar 1936 m. pasakė, kad „jeigu mes dar iki šiol nežinome tikrojo mūsų amatininkų skaičiaus, nemokame ir teorijoje, ir praktiškame gyvenime amato įmonių skirti nuo pramonės, tai tas rodo iš tikrųjų didelį atsilikimą. Ypač atrodo nedovanotina, kad mes dar neturime amatų statistikos, kuri, amatų politiką vedant, yra būtinas instrumentas“. Jo apskaičiavimu, tada (1936 m.) iš viso įvairių amatininkų Lietuvoje buvę apie 20000, tačiau jis iš to bendro (gerokai abejotino – A.S.) skaičiaus kalvių neišskyrė. Tik J.Tautvaiša straipsnyje „Kiek amatininkų turime Lietuvoje?“ aiškinosi, ką vadinti amatininku, ir tik po to pamėgino konkrečiai nurodyti, kiek kalvių dirbo metalo konstrukcijos ir mašinų Įmonėse 1936 metais: arklių kaustytojų buvo 704, šaltkalvių, mechanikų – 846, o iš viso Įvairių jiems priskirtų optikų, graverių ir kitų smulkių mechanikų buvo 2820 asmenų. Beje, čia suskaičiuoti tik „patentuotieji“, t.y. išsiėmę patentus stogo meistrai, Į skaičių nepateko daug miestelių (bažnytkaimių), dvarų ir kaimų kalvių bei kitų amatininkų, kuriems nereikėjo arba kurie vengė išsipirkti patentus. Štai koks apgailėtinas panašaus skaičiavimo rezultatas!
Lietuvos statistikos metraštis, taip pat remdamasis tik išpirktais patentais, paskelbė Įdomius, bet labai menkus, neįtikėtinai mažus kalvių ir šaltkalvių skaičius. Pvz., 1926 m. Kauno mieste buvusios tik 8 kalvės, o jose dirbę 29 darbininkai (padėjėjai arba pameistriai). Kauno apskrityje buvę 19 kalvių ir atitinkamai jose dirbę 37 darbininkai. Tauragės apskrityje buvusi tik viena kalvė, o joje dirbę 2 kalviai, šaltkalvių (įmonių arba dirbtuvių ir darbininkų) visai nebuvę. Ukmergės apskrityje (kur vien tik mieste buvo keletas kalvių!) taip pat visai nebuvę šio pobūdžio įmonių, o pačiame Ukmergės mieste buvusi tik viena saltkalves dirbtuvė ir joje dirbę 7 šaltkalviai. Iš viso Lietuvoje (skaičiuojant ir Klaipėdos kraštą) buvusios 258 kalvės ir 489 kalviai, 97 saltkalves ir 303 šaltkalviai. Po poros metų (1928 m.) – atitinkamai 408 kalvės, o jose dirbęs 1481 darbininkas. Tai, be abejo, rodo šios kategorijos įmonių ir darbininkų augimo tendenciją, bet į šiuos skaičius pateko palyginti daug smulkių įmonių, kuriose dirbo vos 1-2 kalviai. Todėl patentų statistika rodo, deja, iškreiptą vaizdą. Būta ir kitokių duomenų. J.Tamulevičius susidomėjo kaimo amatininkų skaičiumi. Jis, apibendrinęs 1939 m. vasarą Prekybos, pramonės ir amatų rūmų surinktą medžiagą (be Vilniaus krašto), pateikė daug tikslesnius ir patikimesnius skaičius. Bendrame Lietuvos kaimo amatininkų skaičiuje (33736) kalvių buvo 4975. Tai sudaro 14,7 proc. visų amatininkų. Taip pat svarbią vietą užėmė siuvėjai, staliai, dailidės, batsiuviai, račiai. J.Tamulevičius pamėgino nustatyti ir bendrą amatininkų skaičių apskrityse. Pasirodė, kad daugiausiai amatininkų užregistruota Šiaulių ir Panevėžio apskrityse: atitinkamai 3015 ir 2846. Paliekant tą patį procentą (14,7 proc.) išeitų, kad kalvių šiose apskrityse buvo: apie 443 ir 418. Žinoma, tai tik apy-liksliai skaičiai, bet ir jie daug ką pasako. Nustatytas amatininkų – taurinių mažumų atstovų, skaičius. Žydų amatininkų beveik visur buvo vienodai (kiek daugiau Dzūkijoje, ypač Trakų (122 asm.) www.autopgroup.lt
